Kai nieko nesinori
Atrodo tiek nedaug trūksta iki visiško knockout’o – kai nieko nesinori, o ir mažai, kas pavyksta, kai minčių uraganai siaučia, tarpsta savigaila arba saviplaka, nesugebi susivokti, neturi jėgų – tiesiog totalus NE. Namai užsileidžia dulkėmis, darbai erzina, žmonės vargina, o laikas apdairiai vagia kiekvieną atodūsį.
Pasipuoši voratinkliais ir pabunda Juodosios našlės instinktai. Nejučiomis imi kaltinti aplinkinius, tarsi visi jie priešai – kokie jie nesupratingi, kaip nepadeda, nesupranta, negirdi, ne… Atsiranda priekaištų lavina, kaupiasi nuoskaudos, liejasi pyktis.
Išeičių kelios – arba guli ir verki (blogiau, kai be ašarų), arba lakioji ant šluotos ir degini, kas pasitaiko ant kelio, dar eini guostis arba kilnoji taurę. Bet po to vistiek dažnai atsiguli ir verki, nors ir be ašarų.
Kaip padėti sau, kai nieko nesinori?
Pirmiausia – dėmesys į save, dėmesys į savo kūną, kvėpavimą, atodūsį, laikyseną, eiseną. Nepatikėsite, jau tai yra labai veiksminga. Mes susitelkiame į realybę, į čia ir dabar. Tai labai tikra, juntama ir veikia iš karto. Uraganas mūsų nenuneša. Todėl mankšta ryte padeda ne tik palaikyti fizinę formą, bet ir susibalansuoti, nuraminti mintis, emocijas, pasikrauti entuziazmu, mat ir endorfinų (euforijos hormonai) kiekis didėja.
Kitas žingsnis – sau nuoširdžiai prisipažinti, ką aš jaučiu – aš pykstu, nekenčiu, pavargau ir nieko nenoriu, aš bijau, man nepavyks, jaučiuosi nieko vertas, nerimas kas dabar bus…
Pastebėjau, kuo konkrečiau ir laiku sau įsivardiju tikrąjį jausmą, tuo lengviau ir greičiau tai išgyvenu. Kai jau žinau, kas mane užvaldė, koks tai jausmas, aš tarsi atsiskiriu nuo tos būsenos ir galiu ją stebėti, ištyrinėti, galiu tą jausmą savyje išreikšti ir pati save atjausti. Taip, tiesiog save užjausti, padrąsinti, pagloboti, išgirsti savo jausmus ir leisti jiems būti. Jokio kito čia nėra, tai tik mano būsena, mano jausmai, kurie visi yra reikalingi ir būtini. Taip mes mokomės būti nuoširdūs sau, o tuomet ir kitiems.
Tik iš įpročio mes slepiame, bijome kai kurių savo jausmų, nemokame jų reikšti, laikome juos negerais, gėdingais. O ilgai slopintas, perspaustas jausmas sprogsta griaunančia galia. Tuomet ir kyla konfliktai, ir nesusipratimai, gyvename tarp priešų.
Ir vėl dėmesys sau – kas tik jums patinka – išsimaudyti, pasivaikščioti, aktyviai pasportuoti ar pašokti, jei nori leisk sau pagulinėti, pasmaguriauti, paverkti, sudaužyti lėkštę ar primušti pagalvę – ko tik aš noriu, tai sau ir leidžiu. Net patyrinėti savo rankas, švelniai patepti jas kremu ar aliejumi – jau perkelia mus į kitą būseną, nuo kurios galime atsispirti ir judėti į KO AŠ NORIU. Skaitykite http://www.daliabuti.lt/geriausia-investicija-pripildydi-save/
Taip jokie tariamieji priešai neužpuola, nepasipainioja po kojomis, gyvenimo niekas negriauna. Tiesiog mano išreiškiamos, atpažįstamos emocijos transformuojasi ir aš galiu judėti toliau, daryti, kas man svarbu.
I needed to write you one very small note so as to thank you over again for all the unique secrets you have shared at this time. This is certainly tremendously open-handed of you to supply unreservedly what exactly a lot of people could have offered for an e book to make some profit on their own, particularly considering that you could possibly have tried it if you ever wanted. The suggestions in addition served to be the great way to know that many people have a similar dream just as my own to see a great deal more with reference to this matter. Certainly there are lots of more fun instances ahead for people who looked over your blog post.
I simply needed to say thanks yet again. I am not sure the things I could possibly have sorted out without the type of recommendations shown by you directly on that subject. It was a very frustrating issue for me, but discovering a skilled tactic you treated it took me to cry for fulfillment. Extremely grateful for this advice and hope that you are aware of a powerful job that you’re putting in instructing the mediocre ones thru your site. Probably you haven’t come across all of us.