Ko aš noriu

Ko aš noriu? – tai mano 2016  metų atradimas.

Taip, visada turėjau norų, paprastų, moteriškų – naujų batelių, raudonos rankinės, šilko suknelės, vilnonės tunikos, sidabro auskarų, automobilio ir taip toliau, ir be galo NORIU. Smagu buvo, kai tie norai pildėsi, kai mano užsiprašyti daiktai gulė lentynose, lietė kūną ir malonino akį. Jokios paslapties – kai norą konkrečiai suformuluoji, aiškiai tą daiktą pamatai, net pajauti, kaip jį dėvi ar naudoji. Įsivaizduoji, kokią jis tau sukuria nuotaiką, kaip jo nori – tai būtinai realizuojasi ir dar lengvai, tarsi savaime ateina į tavo gyvenimą.

Tačiau visai kas kita, jei užsinori ko nors, kaip pas draugę/ kaimyną/ kolegą. Tai neveikia, o dar ir sekina, pritraukia nusivylimą, nepasitikėjimą, kursto pavydą. Žymiai geriau norėti sau ir dėl savęs.

Tačiau mano atrastasis KO AŠ NORIU turi dar kitą atspalvį.

Paprastas pvz. iš praktikos: klientę vargina nepriimtinas kolegės elgesys. Žinoma, viskas prasideda nuo nesustabdomos tirados, kokia ji anokia visokia, kaip ji viską daro netikusiai. Žodžiu, kapitališkai užsisukame kritikos, pasipiktinimo šuliny, teisiame ir pykstame vien kalbėdami apie tai. Faktas – niekam nuo to nepalengvėja, problema nesisprendžia, o dažnai dar suaktyvėja provokacijos.

Išeitis – paklausti savęs KO NORI? Svarbu, kad tikrai dėmesį nukreipiame tik į save, duokime sau laiko, nugrimzkime į savo vidinį pajautimą, išgirskime atsakymą apie save. Šiuo atveju, atsakymas gali būti: AŠ NORIU konstruktyviai bendrauti su ta kolege, išlikti rami ir pasitikinti, atsipalaidavusi ir pan. Atkreipiu dėmesį, kad formuluotės yra be neiginio ir liečia tik mane. Nėra prasmės norėti, kad kitas būtų toks ar kitoks, kad kitas darytų tai ar anai, juk to kito mes niekaip negalime priversti. Tačiau apie save pagalvoti ir dėl savęs pasistengti juk galime.

Ką tai duoda? Atsakydami, KO AŠ NORIU – mokomės galvoti į ateitį, tai skatina ieškoti sprendimo, tai nukreipia į konstruktyvų veiksmą, tai išveda iš užburto rato.

Šis naujas įprotis – bet kokioje nepatinkančioje situacijoje klausti savęs, KO AŠ NORIU, nei daug, nei mažai – man veikia, kas bandė, tam veikia.

Įpročiai formuoja mūsų charakterį, o charakteris formuoja mūsų likimą.