Skrydis visiems dovanotas

  Aukštas skaistus, švytintis dangus,  praplaukiantys sparnuoti debesys. Ar galima nemylėti žmonių, ypač kai jie sustingę iš susižavėjimo žiūri į debesis, svajoja ir mato savo krištolines laimės pilis. O po to, tarsi iš medžio iškritę, pasipurto ir kas slenka į žemę žvilgsnį nudelbęs, kas bėgte lekia vytis sugaištos minutės, o kitas toliau mąsliai žingsniuoja  ar sklendžia žemės…