Būna, jaučiamės lyg išsunkti, tarsi prasidėjo mūsų juodoji atkarpa. Nesiklosto ko besiimtume – persekioja nemalonumai, pykstame, pametame pirštines, kaltiname, vėluojame į susirinkimą, ar supainiojame laiką, susimokame baudą ar kitaip nukenčiame. Tai nereiškia nieko kito, kaip tik – ženklas, kad nusimušėme nuo savojo kelio, kad darome kažką ne taip arba ne ten, ne su tais…
Pastebėjau, vieni dažniau, kiti rečiau, tačiau vis įkrentame į tokias pilkas, negatyvias duobes. Nuodingosios mintys pasklinda plačiai ir imame matyti per NE prizmę – artimieji netikę, nesupranta, nepalaiko, karjera nesiklosto, pinigų trūksta, o ir savimi jautiesi nepatenkintas. Pažįstamas jausmas… o ką, jei jis periodiškai pasikartoja? Viskas labai paprasta – tai mūsų įprotis mąstyti iš trūkumo, iš…
Atrodo tiek nedaug trūksta iki visiško knockout’o – kai nieko nesinori, o ir mažai, kas pavyksta, kai minčių uraganai siaučia, tarpsta savigaila arba saviplaka, nesugebi susivokti, neturi jėgų – tiesiog totalus NE. Namai užsileidžia dulkėmis, darbai erzina, žmonės vargina, o laikas apdairiai vagia kiekvieną atodūsį. Pasipuoši voratinkliais ir pabunda Juodosios našlės instinktai. Nejučiomis imi kaltinti aplinkinius, tarsi visi jie…