Santykiai su tėvais

Tėvai mūsų gerovės ir laimės pagrindas

TĖVAI ir VAIKAI – amžinas, niekada nenutrūkstantis ryšys, norime to ar ne, suvokiame tai, ar ne – ryšys su tėvais – išlieka ir veikia mūsų gyvenimą. Klausimas, kokio ryšio mes norime?

 

Pradėkime nuo santykio su tėvais.

 

Tėvų pakeisti negalime, o mokyti ar teisti, kaltinti juos – neturime įgaliojimų. Abejojate, viduje kyla pasipriešinimas – tai pirmas ženklas, kad metas susimąstyti, ar tenkina tokie santykiai, ar esate laimingas? Nustebsite, tačiau santykis su tėvais – mūsų gerovės, sėkmės visuomenėje ir laimės šeimoje pagrindas. Taip SANTYKIS, labai svarbus.

Jūs esate ir liksite vaikas santykyje su savo tėvais. Jūs gimėte iš savo tėvų, tik per juos atėjote į šį pasaulį, ir tai yra didi dovana. Toks faktas ir toks gyvenimo dėsnis, nesvarbu, kiek jums metų.

Ką reiškia būti vaiku – būti mažesniu, nuoširdžiu, gerbti vyresnius, žaisti.

Kur demokratija, lygios teisės? Norite įrodyti priešingai? Pati tuo įsitikinau savo kailiu ir tik taip išmokau paisyti dėsnių. Dabar aš tikiu HIERARCHIJOS galia šeimoje.

 

Kaip likti vaiku, nors esi jau suaugęs?

 

Lengva pasakyti – esate vaikas… o jums jau gerokai virš 30-ies, išsilavinę, pasiekę, uždirbę, patyrę, ko tėvai net neįsivaizduoja ir kokie jie gali būti autoritetai? Tik aiškina, priekaištauja, moko, erzina ir t.t. Jums rinktis – plaukti su banga ar muštis į priekaištų ir nepasitenkinimo uolas.

Pradėkime nuo to, kad jie – TĖVAI ir taškas.

Sako: „myliu tėvus, bet geriau per atstumą, negaliu būti kartu“. Tai normalu, nes mes skirtingi, gal nepratę būti kartu, turime skirtingus poreikius, lūkesčius ir pan. Žinoma, norime atsiskirti nuo tėvų ir gyventi savo gyvenimą – natūralus poreikis, kartais drastiškai įgyvendintas. Tačiau aš renkuosi kurti santykius. Ir kai sunku – atitolti.

Ar jūs norite konkuruoti su savo tėvais, ar norite parodyti, kad esate tobulesni už juos, ar norite juos skaudinti, bausti? Ko jūs norite? Taip, jūs jau užaugę, ir elkitės, kaip suaugę – imkitės atsakomybės už savo santykius dabar, o nekaltinkite tėvų dėl senų klaidų. Jie darė, ką galėjo ir kaip suprato. Jei ir jūs esate tėvai, suprantate, kad darote taip gerai, kaip galite, nors kartais klystate. Kurkite santykius, kokių norite.

 

Nuo ko pradėti?

 

Kokių santykių aš noriu? Ką noriu daryti?

Svarbu nuoširdumas – sakykite tėvams, tai, ką jaučiate, bet nekaltinkite jų. Tiesiog sakykite, kad blogai jaučiatės, kai jums pamokslauja, pykstate, kai moko nuo ABC, liūdite, kai jūsų nepalaiko… Paprašykite, ko jūs norite iš savo tėvų – apkabinimo, palaikymo ar pasidžiaugimo kartu – kas jums svarbu… Tik neapsimetinėkite visažiniu, nemokykite tėvų, kaip gyventi, nevaidinkite kieto, visagalio – tai atneš tik pasipriešinimą ir ginčus.

Jie tėvai, jūs – vaikas, nereikia per daug atvirauti, kaip su bičiuliais, ar tapti jų tėvais, reguliuojančiais gyvenimą.

 

Kai esame nuoširdūs – vidus dera su išore ir aplinka atliepia mūsų būseną.

 

„Mama, man dabar taip sunku, gal galime tiesiog patylėti“ – pamatysite, mama, nors tai būtų ir pirmas toks nuoširdus pasakymas, savo visa jėga jus palaikys, o dar po to pakalbės su tėčiu ir jie atsiųs jums grandiozinį palaikymą. Realiai situacija pradės keistis, kai tik nuoširdžiai pripažinsite savo sunkumus ir imsitės nors ir mažų žingsnelių.

Arba

„Mama, na kiek tu gali man aiškinti, man ir be tavęs galva plyšta…“ – susipykote, mama įsižeidė, apkaltino jus nedėkingą dukrą. Jūs jaučiatės išsekusi, nieko nesinori, savigaila liejasi.

Jums rinktis.

 

Būna, kad tampate tėvais savo gimdytojams, prisiimate visą atsakomybę už juos – ar jums tai tinka? Pradėkite jaustis vaikais, prašykite pagalbos pas tėvus, klauskite patarimų, imkite žaisti, prisiminkite su tėvais jūsų vaikystės įvykius, kai jie jumis rūpinosi. Raskite, kas jums patinka.

Jei turite savo vaikų, pastebėkite, kas jums,kaip tėvams, patinka ir kas jus siutina. Pajauskite, kokia  jūsų, kaip tėvų, jėga. Tą pačią jėgą turi ir jūsų tėvai. Pritaikykite tai savo santykių kūrime. Tai tie patys dėsniai.

 

Praktika

 

Labai efektyvus metodas – vaizduotėje pastatykite tėvus aukščiau, žiūrėkite į juos iš apačios. Padėkokite savo tėvams už gyvenimą, už visa, ką turite. Taip užauginsite pagarbą jiems.

Jei negalite atleisti tėvams, nekenčiate jų – atsiskirkite, tik nuoširdžiai ir sąmoningai. Tada jūs nemeluojate, priimate situaciją, kokia dabar yra. Taip prisiimate atsakomybę kaip suaugęs ir situacija ilgainiui spręsis. Kartais reikia laiko.

Atsakykite sau, kodėl tėvai jus moko, skambina per dažnai, patarinėja, priekaištauja… Ko jie siekia? – duokite tai iš karto. Rasite, kaip.

Atsiprašykite savo tėvų, nereikia teisintis, tiesiog atsiprašykite.

Įsivaizduokite savo tėvus jums už nugaros.  Jie jūsų užnugaris, kaip ir visa giminė, jie jūsų palaikymas ir stiprybė. Priimkite jų palaikymą ir globą.

 

Tėvai mus moko, taip švelniai ir taip dėmesingai, kaip tik įmanoma. Kai nesimokome iš tėvų, gyvenimas mums atsiunčia kitus mokytojus.