Jis manęs nesupranta

Nugirdau jaunos poros pašnekesį, tiksliau priekaištų tiradą, skambėjusią maždaug taip: “tu manęs nesupranti.., kada dovanojai man gėlių, kada į kavinę pakvietei, tik su savo draugais būni, tik telikas tau rūpi, mes neturime net apie ką kalbėti…” ir tt. Kaip dažnai būna, vyriškas balsas tyli, kol galiausiai nukerta – “užteks jau tau!”. Taip pažįstamai suskambėjo ir tiek kartų ant to grėblio lipta.

Nieko nepridursi, klasika, kas bandėte, jau esame patyrę – tie priekaištai niekur neveda, gal pradžioje kiek palengvėja išsisakius, bet pokyčio jokio, nebent nugrimztame į nusivylimą, į savigailą, į aukos rolę arba liejame pyktį ir agresiją ant kito. Tam kartui išsidraskėme ir tiek.

Kokia išeitis, kaip pagaliau sutarti? Atsakymas – labiau domėkitės savimi. Pasižiūrėkite į save iš šalies – kokį vaidmenį dabar vaidinu, kas aš? – gal mergaitė, kuriai reikia globos, gal valdinga viršininkė, kuri nori rezultato. Kaip aš atrodau, ką aš kalbu, kaip elgiuosi, kokia aš būnu su savo mylimuoju? Atrodo viskas čia aišku, aš kaip aš … ar tikrai? Pabandykite ir atrasite, ko nesitikėjote.

Atvirai atsakykite sau: ar su manimi gera būti, ar įdomu bendrauti, ar aš išklausau, kad su manimi šnekėtųsi, ar atjaučiu, kad manimi pasitikėtų ir pan. Atsakymas – kodėl jis nesupranta manęs – tikrai ateis.  Aišku, mes greiti papriekaištauti – o man su juo ar gera, ar jis mane išklauso. Atsakymas paprastas – jei mum kyla priekaištai – jis manęs nesupranta –  tai mes ir pradėkime žiūrėti į save. Skaitykite: http://www.daliabuti.lt/geriausia-investicija-pripildydi-save/

Kitas dalykas, atsakykite sau, ko jūs siekiate tokiais pokalbiais – priekaištais, ko tikitės? Jei tikslas – pagerinti santykius, išsakyti savo norus ir pageidavimus, tai ir žodžiai turi būti atitinkami. Tai ir kalbėkite apie savo norus. Jei tik liejate nusvilimą ir kaltinimus, pokyčio nesitikėkite, greičiausiai viską tik pabloginsite.

Viskas labai paprasta – su žmogumi nori būti ir dalintis, kai tau su juo gera, saugu, kai su juo pailsi ir pasisemi jėgų. Tada nori ir dovanas dovanoti, ir stebinti, ir kuo daugiau laiko leisti drauge. Tai visi patyrėme susižavėjimo, įsimylėjimo metu, kai nenorėjome nei rankos paleisti, nei akių atitraukti.

Ką daryti, kai esame jau toli gražu neįsimylėję?

Pradėkite nuo savęs, stebėkite, ką sakote ir ką jaučiate, dažnai tai ne tas pats. Jausmus išreikšti būtina ir geriausia iš karto, neatidėliokite ir neauginkite vulkano. Tiesiog pasakykite, kad pykstate, kad bijote ir dėl ko, o ne kaltinkite ir priekaištaukite, kad jis toks ir anoks. Taip bent jau išvengsite puolimo. Ir stenkitės įvardinti jausmą trumpai, konkrečiai toje situacijoje kilusį jausmą, kas jums nepatiko ar patiko. Nėra reikalo prisiminti visų senų nuoskaudų – jas išrašykite ant popieriaus.

Aš jaučiuosi …, dėl …, prašau …

Susirašykite sąrašą, ko norite iš mylimojo – dovanų, apkabinimų, artumo, dėmesio…, o kitoje skiltyje – savo atitinkamas savybes, kokia turite būti, kad tai gautumėte – švelni, rami, palaikanti…. pamatysite yra su kuo padirbėti. Jei dar abejojate – atsistokite į jo vietą – kam jūs dovanotumėte dovanas, su kokiu žmogumi norėsite būti atviri. Pajauskite, ko nori kitas.

Nekviečiu apsimetinėti ar įsiteikinėti – tai net ir neveikia, nebent trumpai. Tačiau galime rinktis būti nuoširdūs, nors iš įpročio, iš nuovargio, iš baimė kartais tampame tironais, kartais leidžiame sau įkristi į nuožmių kritikų roles, o užtenka tik prisipažinti sau kaip jautiesi ir paprašyti pagalbos – iš savo silpnumo, iš švelnumo. Tada tai nuoširdu ir tikra.

Mes visi užšokam ant susireikšminimo ir užsimiršimo salų, tarsi mums priklauso kitas žmogus, jo dėmesys, jo švelnumas, pinigai, laikas, tarsi kitas žmogus privalo mumis rūpintis, mus išlaikyti, mylėti, tarsi jis specialiai mums sukurtas. Kuo anksčiau pabundame, tuo geriau visiems, tada pasirąžome, pažvelgiame į save ir imame ką nors keisti.

Mes visi turime laisvą valią rinktis su kuo būti ir kaip elgtis.