Kiek laiko turi praeiti, kol suvoki – kaltinimai veda į niekur, kaltindami griauname savo ir kitų gyvenimus. Išeitis universali ir paprasta – visa ir viskas yra manyje, tereikia pamatyti.
Kai atsikeliu ne ta koja ir visi kliūna už mano priekabaus žvilgsnio ar priekaištaujančio žodžio, kai neįtinka ir nedžiugina, kai pasaulis atrodo neteisingas, kai kaltinu ir kritikuoju… Tikiu, situacija pažįstama ir tokių dienų būna visiems.
Aūūūūūū, kas atsitiko?
Pirmas žingsnis – suklusti, pastebėti – tai juk aš ne ta koja pradėjau dieną, ne pasaulis aptemo.
Iš kur tai atėjo?
Gal iš sapno, kuriame pasijutau kalta, netikusi. Gal iš rytinių minčių ešelono – kiek reikia suspėti, padaryti, iš kaltinimo, kad vakar kažko nepadariau. O gal apskritai, per šį gyvenimą dar nepadariau to, ko iš manęs laukia, nepasiekiau ir neuždirbau, nesugebėjau… Užtenka, kad tokios mintys tik šmėstelėtų akimirką, mes net neužfiksuojame, o mechanizmas jau pasileidžia.
Vidinė iškreiptų veidrodžių karalystė
Mūsų psichika labai išradinga, ji tuoj įjungia pavojų – nuo tokio negatyvo reikia gelbėtis, reikia bėgti ir kuo greičiau. Tuoj po ranka būtinai kas nors pasipainioja, būtinai atsiranda, kur išlieti tą neigiamą įkrovą, tą sunkią savęs nepriėmimo naštą. Kalti kiti, tai jie, visi aplinkui kalti! Vyras, vaikas, tėvai, kolegos, parduotuvės kasininkė ar orų pranešėja – atsiras kas nors ant ko išliesime įtūžį ir toks ratas gali suktis ir suktis be galo. Mes tarsi klaidžiojame iškreiptų veidrodžių karalystėje, kur visi atspindžiai – mūsų užslėpti vidiniai jausmai ir išgyvenimai. Ir tie veidrodžiai spindi visur – kur tik kas erzina, neramina, pykdo – pirmiausia paklauskite savęs – iš kur tai kyla? Ko aš noriu?
Daugiau: http://www.daliabuti.lt/ko-as-noriu/
Nuo savęs nepabėgsi, gali tik pažinti save ir priimti, kaip geriausią draugą, ir branginti save kaip brangiausią dovaną.
Išeitis yra – apsidairykime ir pastebėkime save. Išmokime girdėti save ir atvirai įsivardyti savo mintis, savo jausmus pavadinti tikraisiais vardais, o ne vynioti į vatą. Skirkime dėmesio sau, pradėkime nuo paprasčiausio – ar aš išsimiegojau, ar gerai jaučiuosi, ko šiandieną noriu?
Taip, aš kaltinu save, taip, man nedrąsu dabar, taip, aš bijau. Atrodo neįtikėtina, tačiau kai nuoširdžiai įvardiji, ką jauti, užtenka ir mintyse, tas jausmas sumažėja ir jis nebegąsdina. Priešingai, atsiranda daugiau jėgų ir ramybės – tu priimi save, priimdamas ir leisdamas būti visiems savo jausmams. Tai tarsi apšviesti tamsų sandėliuką, kurio vengi. Įvardindamas tu pamatai aiškiai, kas ten yra, kas slepiasi ir tuomet gali spręsti, ką su tuo daryti.
Ką noriu su tuo daryti?
Kitas žingsnis – paklausti savęs, ką darysiu, kaip sau padėsiu, kokių žingsnių imsiuosi.
I have been browsing on-line more than 3 hours nowadays, but I by no means discovered any interesting article like yours. It¦s lovely value enough for me. In my view, if all site owners and bloggers made good content as you did, the web will be much more helpful than ever before.
I intended to put you that tiny remark in order to say thanks a lot the moment again relating to the marvelous thoughts you have shared at this time. It has been simply extremely open-handed with people like you to give unreservedly all numerous people would’ve marketed for an e book to end up making some dough for their own end, specifically since you might well have tried it if you considered necessary. The pointers as well served to provide a great way to know that most people have a similar desire much like mine to understand a lot more with regard to this matter. I know there are numerous more pleasant times up front for many who discover your website.
I’m writing to let you understand of the magnificent encounter my friend’s daughter went through studying the blog. She mastered plenty of pieces, which include what it is like to possess an excellent giving spirit to make others easily learn a variety of specialized subject matter. You undoubtedly did more than our expectations. Thank you for offering such priceless, safe, informative as well as fun tips on your topic to Julie.