Ramybės ir pasitikėjimo mokytojos

Aukštas skaistus, švytintis dangus,  praplaukiantys sparnuoti debesys.

Ar galima nemylėti žmonių, ypač kai jie sustingę iš susižavėjimo žiūri į debesis, svajoja ir mato savo krištolines laimės pilis. O po to, tarsi iš medžio iškritę, pasipurto ir kas slenka į žemę žvilgsnį nudelbęs, kas bėgte lekia vytis sugaištos minutės, o kitas toliau mąsliai žingsniuoja  ar sklendžia žemės neliesdamas.

O nemariosios svajonės, burtininkės niekur kitur, tik į likimo valdas pulkais suskrenda, kur visomis vaivorykštės spalvomis ir jautriomis garsų intonacijomis plazdena, svaigina laime ir pilnatve. Taip tas likimas suaustas, kiek polėkio ir spalvų pažadėta.

Kai šokame, šėlstame iš malonumo ir sukamės, sukamės, sukamės išskleidę rankas tarsi didžiam skrydžiui per Atlantą – išsisuka ir mūsų likimai, išsiskleidžia, pražysta spalvomis ir svajomis, suvilnija sūkuriais. Kada paskutinį kartą taip sukaisi… Nuslenka visi šešėliai, baimės, sunkumai nusipurto nuo plačiai ištiestų rankų, pasileidžia, kas apsunkina ir smukdo žemyn. Toks skaidrumas ir lengvumas… tas skrydis visiems dovanotas, skrydis į savo krištolo pilį.

Sraigės –  jos visada su savo sūkuriais, su savo laisvai įsuktais likimais, su savo pilimis. Tokios ramios, niekur neskubėdamos, užtikrintai juda savo keliu. Laimingos banguoja, priimdamos, kas ateina ir paleisdamos, kas nuteka. Sraigės –  ramybės ir pasitikėjimo įkvėpimas.

Nebūtina suktis, plasnoti ir skristi, tačiau kaip laimingai banguoti.