Kai Kaltini - pradedi ne ta koja

Kaltinimai griauna gyvenimą

 

 

 

Kiek laiko turi praeiti, kol suvoki – kaltinimai veda į niekur, kaltindami griauname savo ir kitų gyvenimus. Išeitis universali ir paprasta – visa ir viskas yra manyje, tereikia pamatyti.

Kai atsikeliu ne ta koja ir visi kliūna už mano priekabaus žvilgsnio ar priekaištaujančio žodžio, kai neįtinka ir nedžiugina, kai pasaulis atrodo neteisingas, kai kaltinu ir kritikuoju… Tikiu, situacija pažįstama ir tokių dienų būna visiems.

Aūūūūūū, kas atsitiko?

Pirmas žingsnis – suklusti, pastebėti – tai juk aš ne ta koja pradėjau dieną, ne pasaulis aptemo.

Iš kur tai atėjo?

Gal iš sapno, kuriame pasijutau kalta, netikusi. Gal iš rytinių minčių ešelono – kiek reikia suspėti, padaryti, iš kaltinimo, kad vakar kažko nepadariau. O gal apskritai, per šį gyvenimą dar nepadariau to, ko iš manęs laukia, nepasiekiau ir neuždirbau, nesugebėjau… Užtenka, kad tokios mintys tik šmėstelėtų akimirką, mes net neužfiksuojame, o mechanizmas jau pasileidžia.

 

Vidinė iškreiptų veidrodžių karalystė

 

Mūsų psichika labai išradinga, ji tuoj įjungia pavojų – nuo tokio negatyvo reikia gelbėtis, reikia bėgti ir kuo greičiau. Tuoj po ranka būtinai kas nors pasipainioja, būtinai atsiranda, kur išlieti tą neigiamą įkrovą, tą sunkią savęs nepriėmimo naštą. Kalti kiti, tai jie, visi aplinkui kalti! Vyras, vaikas, tėvai, kolegos, parduotuvės kasininkė ar orų pranešėja – atsiras kas nors ant ko išliesime įtūžį ir toks ratas gali suktis ir suktis be galo. Mes tarsi klaidžiojame iškreiptų veidrodžių karalystėje, kur visi atspindžiai – mūsų užslėpti vidiniai jausmai ir išgyvenimai. Ir tie veidrodžiai spindi visur – kur tik kas erzina, neramina, pykdo – pirmiausia paklauskite savęs – iš kur tai kyla? Ko aš noriu?

Daugiau: http://www.daliabuti.lt/ko-as-noriu/

 

Nuo savęs nepabėgsi, gali tik pažinti save ir priimti, kaip geriausią draugą, ir branginti save kaip brangiausią dovaną.

 

Išeitis yra – apsidairykime ir pastebėkime save. Išmokime girdėti save ir atvirai įsivardyti savo mintis, savo jausmus pavadinti tikraisiais vardais, o ne vynioti į vatą. Skirkime dėmesio sau, pradėkime nuo paprasčiausio – ar aš išsimiegojau, ar gerai jaučiuosi, ko šiandieną noriu?

Taip, aš kaltinu save, taip, man nedrąsu dabar, taip, aš bijau. Atrodo neįtikėtina, tačiau kai nuoširdžiai įvardiji, ką jauti, užtenka ir mintyse, tas jausmas sumažėja ir jis nebegąsdina. Priešingai, atsiranda daugiau jėgų ir ramybės –  tu priimi save, priimdamas ir leisdamas būti visiems savo jausmams. Tai tarsi apšviesti tamsų sandėliuką, kurio vengi. Įvardindamas tu pamatai aiškiai, kas ten yra, kas slepiasi ir tuomet gali spręsti, ką su tuo daryti.

 

Ką noriu su tuo daryti?

 

Kitas žingsnis –  paklausti savęs, ką darysiu, kaip sau padėsiu, kokių žingsnių imsiuosi.

 

Įvardindamas ir pripažindamas savo silpnumą, daraisi stipresnis ir labiau savimi pasitiki .